Į laisvę išėjusių jaunuolių integracija šiandienos visuomenėje vis dar primena įsišaknijusias problemas – ne visi darbdaviai ryžtasi į darbą priimti nusikaltimą padariusį žmogų. Retas apskritai nori skirti savo laisvą laiką net trumpam pokalbiui, o ką jau kalbėti apie tapimą nusikaltusiojo draugu. Asociacijos „Aktyvus jaunimas“ atstovė Rūta Kaminskaitė teigia, jog vienas iš neįpareigojančių ir efektyvių išėjusiųjų į laisvę integracijos būdų – asociacijos ir VšĮ „Integracijos centras“ savanoriškai inicijuojama programa „Superbičiulis“, kurios tikslas yra tapti iš įkalinimo įstaigos išėjusiųjų draugais ir taip jiems padėti pradėti gyvenimą iš naujo.
Vis dar gyvena stereotipais
Prieš akistatą su nusikaltusiuoju įprasta manyti, jog už grotų sėdi neišsilavinę ir pavojingi žmonės. Tačiau paklaustas, kokiomis savybėmis jie pasižymi, „Superbičiulio“ programos dalyvis Paulius teigia, kad apsilankymas Kauno nepilnamečių pataisos namuose sukėlė visai kitokius jausmus. Jis tvirtina, kad matyti nusikaltusieji – iniciatyvūs bei viskuo domisi. „Pamačiau vaikus, kurie suklydo. Kai išgirsti apie aplinką, kurioje jie augo, supranti, kad tai galėjo padaryti įtaką ar net tapti priežastimi nusikaltimui“, – atvirauja Paulius.
Pasak jo, nusikaltimus padarę jaunuoliai dažniausiai yra tie, kuriems stinga teigiamo tėvų pavyzdžio. Vaikų namuose gyvenantys nepilnamečiai yra nuolat perkeliami iš vienų į kitus, šalia kartais atsiranda iš silpnesnių pasipelnyti norintys asmenys, įtraukiantys paauglius į nusikalstamą veiklą. Programą koordinuojanti R. Kaminskaitė šias situacijas bendrai įvardija kaip išgyvenamą emocinį arba fizinį apleistumą. „Įsivaizduokite, į kalėjimą jaunuolis patenka, kai jam 14 metų, o išeina – kai 24. Nuo ko pradėti? Visas tų jaunuolių brandos laikotarpis prabėga kalėjime“, – tvirtina specialistė.
Pašnekovams antrina ir „Superbičiulio“ programos dalyvis Lukas. „Buvau labai griežtas nusikaltusiųjų atžvilgiu, nesigilinau, kodėl taip pasielgiama. Maniau viena – patekimas į kalėjimą yra tai, ko jie nusipelno“, – prisimena jis. Vaikino bičiulystė su nusikaltusiuoju, prasidėjusi Kauno pataisos namuose, jam buvo didžiausias iššūkis. Pasak Luko, „Superbičiulio“ programos pradžioje suveikia savisaugos jausmas, kuris priverčia su nelaisvėje esančiu naujuoju draugu kalbėtis formaliau ir atsargiau. Tačiau savanoriaujantis vaikinas iškart priduria, jog per pusvalandį viskas tarsi apsiverčia aukštyn kojomis. „Mano nuostabai su kalinčiais jaunuoliais radau daugiau panašumų nei skirtumų“, – teigia jis.
Išėjus į laisvę – iššūkiai ir pagunda naujam nusikaltimui
Ant iš kalėjimo įstaigų išeinančiųjų pečių krenta išties didelis uždavinys – įsitvirtinti laisvėje gyvenančioje visuomenėje. Abu „Superbičiulio“ programos dalyviai atkreipia dėmesį į tai, jog išėję į laisvę jaunuoliai nuolat atstumiami, tad sugrįžta į tą pačią žalingą aplinką, draugystes ir veiklas. „Mano nusikaltęs naujasis draugas negalėjo tęsti pradėtos studijų programos kolegijoje, net 7 kartus keitė darbą dėl to, kad buvo apgautas ar tiesiog išmestas“, – teigia Paulius.
Luko nusikaltusiam bičiuliui išėjus į laisvę taip pat teko patirti nuoskaudų. Vaikinas iš kalėjimo įstaigos išleistas kovo mėnesį, šalyje tik paskelbus karantiną. „Įsivaizduokite, jis buvo įkalintas, o grįžta lyg vėl į kalėjimą. Mačiau jo norą veržtis, bet nebuvo kur – visas pasaulis sustojęs. Jo laukė tik darbas šešėlyje, nelegalūs susibūrimai karantino metu – bet koks neteisingas žingsnis galėjo iškart grąžinti į kalėjimą“, – neslėpė Lukas.
Galimybė pamatyti kitokį pasaulį
Paklausti, kaip sekėsi pradėti draugystę su jau į laisvę išėjusiais vaikinais, savanoriškai prisidedantys Paulius ir Lukas prisimena, jog jaudinosi, nes neturėjo nei psichologijos, nei mentorystės žinių. „Man svarbiau buvo bendrauti atvirai ir be jokių taisyklių“, – tikina Paulius. Pasak vaikinų, tai, jog jie – „Superbičiulio“ programos dalyviai, pasimiršta, nes viską nustelbia noras būti tiesiog draugais. „Paauglystėje buvau įsivėlęs į nekokius reikalus, tačiau, laimei, ištrūkau be skaudžių pasekmių. Padėti panašiu keliu einančiam žmogui man primena grįžimą atgal laiko mašina ir pagalbą sau“, – pasakoja Lukas.
Vaikinai su bausmę atlikusiais jaunuoliais net nejaučia, jog jie – „Superbičiulio“ programos dalyviai, nes susitinka, bendrauja socialiniuose tinkluose, kartu sportuoja ir mokosi vienas iš kito, kaip tai darytų su bet kuriuo savo draugu. „Jis (nusikaltimą padaręs bičiulis – red. past.), būdamas jaunu tėčiu, parodo man, ką reiškia tėvystė. Aš pasidalinu patirtimis darbo pasaulyje“, – sako Lukas. Paulius, pasakodamas apie savo draugystės įspūdžius, teigia, jog stengiasi kuo daugiau paskambinti iš vietų, kuriose keliauja, ir savo draugui rodyti esamas galimybes. „Skatinu jį mokytis kalbų, o jis man atsiunčia vaizdo įrašų iš savo darbo statybose. Kartu darome viską – nuo renginių lankymo iki saulėgrąžų gliaudymo gatvėje “, – tikina pašnekovas.
Paklaustas, ko išmoko iš „Superbičiulio“ programos, Lukas net nedvejodamas atšauna – atsimerkti. Anot jo, neverta vadovautis kitų nuomonėmis ir geriau viską pamatyti savomis akimis. ,,Aš galvojau, kad nemokėčiau atleisti nusikaltusiam žmogui, o atleidau. Išmokau suteikti šansą, pasidalinti savo istorija,“ – teigia savanorystę pasirinkęs vaikinas.
Asociacijos „Aktyvus jaunimas“ ir VšĮ „Integracijos centro“ įgyvendinama „Superbičiulio“ programa visus norinčius tapti iš kalėjimo išeinančiųjų jaunuolių draugais kviečia kreiptis šiuo el. paštu ir užduoti norimus klausimus arba registruotis: ruta@akt.kt
Griaukime stereotipus kartu!
Straipsnio autorė: Jurgita Tamolytė
