Nuo karo Ukrainoje pradžios Lietuva tapo laikinais ar naujais namais dešimtims tūkstančių ukrainiečių. Tačiau jų kelionė nesibaigė kirtus sieną – ji tik prasidėjo. Pastaraisiais mėnesiais atlikti interviu su pabėgėliais, socialiniais darbuotojais ir vietos gyventojais atskleidė jautrias ir svarbias įžvalgas apie tai, kaip žmonės išgyvena perkėlimą, prisitaikymą ir ieško savo vietos naujoje šalyje.
Tai – ne statistika, o žmonių balsai: kupini skausmo, vilties ir troškimo priklausyti.
Tarp dėkingumo ir vienatvės
Oksanos istorija – kaip daugelio pabėgėlių veidrodis. Palikusi namus, daiktus ir net šeimos nuotraukas, ji dabar gyvena Vilniuje. „Kartais jaučiuosi nematoma“, – sako ji. Nors yra dėkinga už saugumą, svetima kalba ir kultūra nuolat primena: tai ne namai. Tačiau net maži gestai – kaip Ukrainos vėliava ant pastato – primena, kad ji nėra pamiršta.
Mykola, kitas pabėgėlis, džiaugėsi pirmosiomis draugiškomis akimirkomis Lietuvoje, bet vėliau patyrė subtilią diskriminaciją – jo automobilis su ukrainietiškais numeriais buvo apgadintas, o pasienyje buvo apkaltintas vagyste vien dėl paso. Tačiau jis vis tiek laikosi: studijuoja, dirba ir stengiasi atsitiesti po karo traumos. „Neturiu kito pasirinkimo. Noriu sukurti kažką čia.“
Emocinės žaizdos – nematomos, bet gilios
Karo traumos, netektis, vienatvė – tai ne visada matomi, bet labai tikri pabėgėlių išgyvenimai. Net atvykus į saugią šalį, daugelis jų jaučiasi vieniši, susiduria su kalbos barjerais, biurokratija, diskriminacija. Be to, vis dar jaučiama gėda priimti pagalbą – tarsi tai būtų silpnumo ženklas.
Socialiniai darbuotojai, kaip Dominika ar Eglė, mato šias žaizdas iš arti. Jie pripažįsta – sistemos per lėtos, ištekliai riboti, o taisyklės – ne visada lanksčios. „Empatija turi tapti sistemos dalimi, o ne paliekama atsitiktinumui“, – teigia viena jų.
Lietuvių požiūris – tarp empatijos ir sąmoningo augimo
Verta pripažinti – Lietuvoje ukrainiečiai sulaukė daugiau palaikymo nei pabėgėliai iš kitų regionų. Istoriniai ir kultūriniai ryšiai, panaši religija, šviesesnė oda – visa tai, nors ir nesąmoningai, darė įtaką palankesniam priėmimui. Tai ne visada teisinga, bet tai – mūsų visuomenės realybė.
Vietiniai gyventojai, kaip Liveta ar Stanislavas, dalijasi, kad tik susipažinę su pabėgėliais suprato – jie tokie pat žmonės. „Ji buvo tiesiog mama, norėjusi apsaugoti savo vaiką“, – sako Liveta apie vieną ukrainietę, su kuria susipažino savanoriaudama.
Kamilė, kita vilnietė, atvirai pripažįsta: jaučiasi saugiau su ukrainiečiais nei su pabėgėliais iš kitų kultūrų. Bet ji stengiasi keisti savo mąstymą. Šis sąmoningas refleksijos procesas – būtinas kuriant įtraukią visuomenę.
Kaip galime padėti?
Integracija nėra vien pabėgėlių atsakomybė – tai bendras procesas.
- Įtraukti pabėgėlius į sprendimų priėmimą, nes kiekviena jų istorija – unikali.
- Gerinti kalbos ir švietimo prieinamumą, kad žmonės galėtų pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
- Pripažinti kvalifikacijas, kad inžinieriai netaptų viešbučių valytojais.
- Rūpintis psichikos sveikata, kurios dažnai nematome, bet kuri yra gyvybiškai svarbi.
Net paprasti dalykai – pakvietimas vakarienės, pagalba užpildant dokumentus ar nuoširdus pokalbis – gali pakeisti žmogaus gyvenimą.
Kaip primena viena pabėgėlė, „mes nenorime vien išgyventi – norime kurti“. Lietuva turi galimybę tapti pavyzdžiu, kaip galima kurti teisingą, empatišką ir draugišką visuomenę. Tam reikia ne tik politinių sprendimų, bet ir kiekvieno iš mūsų pastangų.
Dalinai finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EACEA negali būti laikoma už juos atsakinga.
