Kiek istorijų telpa viename projekte? Per pastaruosius mėnesius jų buvo daug. Jos skambėjo dainose, atsispindėjo freskose, buvo pasakojamos prie bendro stalo, įrašomos pokalbiuose ir klausomos vaikštant miestų bei parkų takais.
Projektas „A Million Voices: Uniting Through Stories“, įgyvendintas Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje, artėja prie pabaigos. Tačiau dalis jo istorijų niekur nedingsta – jos lieka miestų sienose, viešosiose erdvėse ir žmonių atmintyje.
Projektas buvo skirtas iš Ukrainos pasitraukusiems žmonėms ir vietos bendruomenėms, siekiant kurti daugiau erdvių susitikimui, saviraiškai ir tarpusavio supratimui. Tam buvo pasitelktas menas, muzika, judesys, istorijų pasakojimas ir paprastos bendros patirtys.
Svarbiausia buvo ne tik kalbėti apie integraciją ar solidarumą, bet sudaryti galimybes juos patirti praktiškai.
Kai istorija tampa miesto dalimi
Vienas ryškiausių projekto rezultatų – trys freskos Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje.
Jos kalba apie namus, tapatybę, priklausymą, solidarumą ir patirtį, kai gyvenimą tenka kurti iš naujo.
Kaune freska oficialiai atidaryta rugsėjo 10 dieną. Atidarymo renginys tapo ne tik meno pristatymu, bet ir bendruomenės susitikimu. Skambėjo ukrainietiškos dainos, vyko lietuvių liaudies šokiai, o prie bendro stalo buvo ragaujami ukrainietiški ir lietuviški patiekalai.
Olštyne, Lenkijoje, freska buvo atidengta rugpjūčio 30 dieną Jagiellońska g. 18. Į renginį susirinko vietos gyventojai, socialiniai darbuotojai, jaunimo lyderiai, organizacijų atstovai ir ukrainiečių bendruomenės nariai.
Freskose integruoti QR kodai leidžia praeiviams sužinoti daugiau apie projektą ir jo metu pasakotas istorijas. Tai reiškia, kad net ir žmogus, niekada nedalyvavęs projekto veiklose, gali netikėtai su juo susidurti tiesiog eidamas gatve.
Ir būtent čia atsiranda jų stiprybė – projektas persikelia iš renginių salių į kasdienę miesto erdvę.
Istorijos, kurias galima išgirsti einant
Kitas projekto rezultatas – gamtos pasivaikščiojimų takai Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje.
Jų idėja buvo paprasta: istorijų nereikia uždaryti konferencijų salėse ar publikacijose. Jas galima išgirsti einant pasivaikščioti.
Anykščiuose ukrainiečių istorijos buvo integruotos į viešą pasivaikščiojimo maršrutą, leidžiant vietos gyventojams ir lankytojams atrasti asmenines patirtis tiesiog būnant miesto erdvėje.
Varšuvoje trys pasakojimų stendai buvo įrengti Park Górczewska ir Bemovo miške. Nuskenavę QR kodus lankytojai galėjo telefone atsidaryti skaitmenines istorijas ir susipažinti su projektu.
Gysene, Vokietijoje, gamtos pasivaikščiojimo takas vyko 2026 m. rugpjūčio 1 d. Grünberger Straße gatvėje.
Pasivaikščiojimo metu dalyviai sustodavo skirtinguose taškuose, nuskaitydavo QR kodus ir klausydavosi įrašytų istorijų. Po kiekvieno sustojimo buvo skiriama laiko sustoti, apmąstyti ir įsiklausyti į tai, ką ką tik išgirdo.
Toks formatas leido istorijas ne tik išgirsti, bet ir patirti lėčiau – be skubėjimo, be diskusijų spaudimo, tiesiog suteikiant vietos kitam žmogui ir jo balsui.
Ne viskas prasideda nuo žodžių
Viena svarbiausių projekto minčių buvo labai paprasta: prasmingas ryšys ne visada prasideda nuo pokalbio.
Kartais jis prasideda nuo paveikslo. Kartais – nuo dainos. Kartais – nuo bendro stalo. O kartais – nuo pasivaikščiojimo, kurio metu išgirsti žmogų, kurio istorijos kitu atveju galbūt niekada nebūtum sutikęs.
Per projekto veiklas menas ir kūryba tapo būdu kalbėti apie patirtis, kurias ne visada lengva sudėti į žodžius. Kartu tai buvo galimybė žmonėms ne tik pasakoti savo istorijas, bet ir būti išgirstiems.
Projektas baigiasi, bet jo istorijos lieka
„A Million Voices“ oficialios veiklos baigiasi, tačiau jų rezultatai išlieka.
Freskos liks miestų sienose. Pasivaikščiojimų takai ir skaitmeninės istorijos toliau kvies žmones sustoti ir įsiklausyti. O ryšiai, užsimezgę tarp dalyvių, bendruomenių, menininkų ir organizacijų, neturi projekto pabaigos datos.
Būtent tai ir buvo viena svarbiausių šios iniciatyvos idėjų – už kiekvienos statistikos apie migraciją, karą ar priverstinį išvykimą yra konkretus žmogus, turintis savo prisiminimus, kasdienybę, baimes, planus ir viltis.
Todėl šio projekto pabaiga nėra tylos momentas. Tai veikiau priminimas ir toliau klausytis.
