SUPERbičiulystė – tai draugystė su jaunuoliu, kuris išeina iš įkalinimo įstaigos ir yra motyvuotas gyventi nenusikalstant. Ar sutiktum tapti jo draugu? Išgirdę apie šią iniciatyvą, dauguma išsigąsta, smalsauja ir retas, kuris ryžtasi. Dažnas galvoja, kad tokia draugystė yra didžiulė atsakomybė arba, kad nėra tam pasiruošę. Apie tai, kokia išties yra ši bičiulystė kalbamės su Pauliumi ir Luku – vienais pirmųjų žmonių sutikusių dalyvauti programoje.
Paulius: tai – ne savanorystė, o draugystė
Prieš tapdamas SUPERbičiuliu, Paulius keletą kartų lankėsi Kauno nepilnamečių pataisos namuose, kur dalyvavo sporto renginiuose kartu su ten kalinčiais jaunuoliais. Jis prisimena, kaip prieš pirmąjį apsilankymą manė, jog už grotų sėdi pavojingi, neišsilavinę žmonės. Pasirodo, kad realybė – visai kitokia: „Pamačiau gero būdo, smalsius, žingeidžius vaikus, kurie suklydo. Kai išgirsti apie aplinką, kurioje jie augo – tėvų nebuvimas, mėtymas iš vienų vaikų namų į kitus – supranti, kad nesuklysti neįmanoma. Jei ne patys priima neteisingus sprendimus, tai tuoj išnaudoja kokie mafijozai, – sako Paulius, – o liūdniausia, kad visi ten sutikti sėdi jau ne pirmą kartą.”
Paulius Jurgutis, asociacijos „Aktyvus jaunimas” vadovas
Blogiausia, kad jaunuolių aplinkoje nėra žmonių, kurie laisvėje skatintų pozityvų pokytį. Jaunuoliai sugrįžta į tą pačią žalingą aplinką, draugystes ir veiklas. Bendraujant su kalinčiais nepilnamečių kolonijoje, Paulius pradėjo matyti, kaip pats galėtų padėti išeinantiems, todėl ir tapo SUPERbičiuliu: „Neturiu psichologinių žinių, nesu koučeris ar mentorius – per daug negalvojau, kaip viskas bus, – prisimena Paulius užgimusį pasiryžimą, – tiesiog ėmiau su juo bendrauti kaip su draugu, atvirai, be jokių taisyklių. Nenorėjau būti savanoris, norėjau būti draugas”.
Šiandien Paulius ir jo bičiulis bendrauja kone kasdien. Dažniausiai – video skambučiais: „Jis man įrašo video iš darbo statybose, inicijuoja skambučius. Aš jam stengiuosi paskambinti iš visų vietų, kur keliauju. Kartu pasidalinu su juo galimybėmis, skatinu mokytis kalbų. Žinoma, visų pirma jam reikia susidėlioti savo gyvenimą.”
Pastarasis Pauliaus bičiuliui nebuvo lengvas – išėjęs iš kalėjimo buvo nuolat atstumiamas. Vaikinas negalėjo tęsti pradėtos programos mokymosi kolegijoje, 7 kartus keitė darbą dėl to, kad buvo apgautas ar tiesiog išmestas. „Džiaugiuosi, kad jis pasidalina su manimi viskuo: kartais jis svarsto ryžtis nešvariems, neapgalvotiems sprendimams. Aš už jį nenusprendžiu, kaip elgtis, kaip ir nesėdėjau ir neieškojau jam darbo, tačiau stengiuosi pakreipti jį tinkama linkme.“ Paulius džiaugiasi už bičiulį, kuris šiandien mokosi, turi stogą virš galvos ir legaliai dirba.
„Mano didžiausias atlygis – emocijos, kurias kartu patiriam. Ir renginius kartu aplankom, ir siemkas kartu pagliaudom, – šypsosi Paulius, – gaila, jog gyvename skirtinguose miestuose ir negalim pasimatyt taip dažnai, kaip norėtųsi“.
Vis dėlto, kaip didžiausią pamoką Paulius įvardija pasitvirtinusį faktą apie skirtingus socialinius burbulus, kuriuose gyvena žmonės, o viena didžiausių skirčių – galimybių turėjimas arba neturėjimas. Matydamas, kokiame pasaulyje užaugo jo bičiulis ir kokį atstūmimą jam tenka išgyventi už praeities klaidas, Paulius džiaugiasi, galėdamas savo draugyste prisidėti prie atskirties mažinimo: „Pamatyti realybę savo akimis ir apjungti tuos skirtingus socialinius burbulus – štai ko reikia siekiant pozityvių pokyčių.“
Lukas: ši draugystė – lyg kelionė į praeitį
„Jei kas būtų pasakęs prieš metus, kad būsiu SUPERbičiulis ir bendrausiu su kalėjusiu – būčiau nepatikėjęs. Buvau labai griežtas nusikaltusiųjų atžvilgiu, nesigilinau kaip ar kodėl. Maniau, kad patekimas į kalėjimą yra tai, ko jie nusipelno“, – prisimena savo senus įsitikinimus Lukas. Pirmąjį vizitą į Kauno pataisos namus Lukas matė kaip iššūkį sau: „Mano nuostabai su kalinčiais jaunuoliais radau daugiau panašumų nei skirtumų“, – juokiasi vaikinas.
Lukas Klimantavičius, „Lantel“ pardavimų vadovas.
SUPERbičiuliu tapti Lukas nepuolė stačia galva, nes buvo įsitikinęs, kad tam reikia stiprios asmenybės, psichologinių žinių, išmanymo kaip mokyti ar mentoriauti: „Šiandien žinau, kad SUPERbičiulystė nė velnio nėra apie tai“, – teigia Lukas. „Mane įsitraukti paskatino atrasti panašumai. Paauglystėje buvau įsivėlęs į nekokius reikalus, tačiau neįkliuvau ir, laimei, ištrūkau. Padėti panašiu keliu einančiam žmogui man tarsi grįžti atgal laiko mašina ir padėti sau“.
Prisimindamas pirmąjį susitikimą laisvėje, Lukas pasakoja apie jaustus savisaugos burbulus, vertusius abu šnekėti formaliai, atsargiai. „Tie burbulai subliuško po 30-ties minučių, o šiandien bendraujame ir kalbame apie viską drąsiai. Atradome ir ko mokytis vienas iš kito: jis, būdamas jaunu tėčiu, parodo man, ką reiškia tėvystė. Aš pasidalinu patirtimis darbo pasaulyje. Šiai dienai nevadinčiau jo pažįstamu, tai mano draugas.“ Be pasivaikščiojimų ar susitikimų svečiuose jie kartu sportuoja. Lukas pabrėžia bičiulio dėka sugrįžusią motyvaciją siekti sportinių rezultatų.
Lukas prisimena ir sudėtingų momentų, kuriuos teko išgyventi jo bičiuliui. Pastarasis grįžo į laisvę keletui dienų iki karantino paskelbimo. ,,Labai sunku motyvuoti žmogų, kad jis nekovotų prieš sistemą. Jis buvo įkalintas, o grįžta lyg vėl į kalėjimą. Tu matai jo norą veržtis, bet jam nėra kur – visas pasaulis sustojęs. Tuomet laukia darbas šešėly, susibūrimai karantino metu – bet kokia nuobauda galėtų būti jam kertinė. Nesistengiau jam aiškinti, kaip jis turi elgtis, tiesiog dalinausi, kaip elgčiaus jo vietoje ir jis priėmė visus sprendimus pats“, – pasakoja Lukas. Gera žinia ta, kad jo bičiuliui pavyko atlaikyti visus išbandymus: ir karantiną, ir nesėkmingus darbo pokalbius. Šiandien jis oficialiai dirba vienoje statybų bendrovėje ir gyvena nuomojamame bute su savo šeima.
Paklaustas, ko išmoko iš SUPERbičiulystės, Lukas sako: ,,Atsimerkti“. Anot jo, neverta vadovautis kitų nuomonėmis, o geriau viską patirti savo kailiu ir pamatyti savomis akimis. ,,Aš galvojau, kad nemokėčiau atleisti nusikaltusiam žmogui, o atleidau. Išmokau suteikti šansą, pasidalinti savo istorija. Išklausyti kito kaip ir kodėl. Tad nedvejokite ir dalyvaukite, nes abejonės šiuo atveju uždaro kelią stebuklams“.
👉 Nedvejoti ir tapti SUPERbičiuliais raginame ir mes, „Aktyvaus jaunimo“ komanda! Šiuo metu ieškome trijų SUPERbičiulių: dviejų Vilniuje ir vieno Visagine.
Jei susidomėjai ar turi klausimų, kreipkis 📩 į SUPERbičiulystės koordinatorę Rūtą: ruta@akt.lt
Taip pat gali pasiklausyti podkasto „Kiaurai grotas“ epizodo, kuriame apie draugystę su buvusiais kaliniais pasakoja Sigita Baltaduonė. Sigita daugiau nei 11 metų savanoriškai bendrauja su buvusiais kaliniais (kai kurie iš jų jau tapo jos ilgamečiais draugais).
