Örkelljunga ir Europos Savanorių Tarnybos savanorė

5. Kultūros klubas

Örkelljunga ir Europos Savanorių Tarnybos savanorė

5120 2048 EU youth exchange

Sveiki,

mano vardas yra Rita. Jau du mėnesius esu Europos savanorių tarnybos savanorė Švedijoje. Pirmiausia noriu trumpai aprašyti, kaip čia atsidūriau. Skelbimą apie savanorystę organizacijoje, esančioje Örkelljungoje, mažame miestelyje Švedijos pietuose, ir besirūpinančioje pabėgėlių integracija, radau pačioje šių metų pradžioje. Jau kurį laiką buvau svarsčiusi tapti savanore ir, regis, likimas pačiu laiku pamėtėjo man nuostabią galimybę. Vos perskaičiusi išsamų projekto aprašymą, išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir motyvacinį laišką skelbimą publikavusiai organizacijai „Aktyvus jaunimas“. Nujaučiau, kad priešakyje manęs galbūt laukė šis tas naujo, dar vienas labai įdomus nuotykis ir neįkainojama patirtis. Tada prasidėjo laukimas. Kurį laiką su nekantrumu tikrindavau savo elektroninio pašto dėžutę, kol pagaliau vieną dieną gavau atsakymą: projekto koordinatorius iš Švedijos pakvietė mane į pokalbį per „Skype“! Ir nors visada puikiai veikęs internetas pokalbio metu man iškrėtė pokštą ir tiesiog dingo (o tada užstrigo ir „Skype“, ir visas kompiuteris), padėtį tuojau pavyko ištaisyti ir viskas baigėsi laimingai – jau po keleto dienų gavau kvietimą prisijunti prie tarptautinės komandos Švedijoje!

Taigi atvykau čia kovo pabaigoje. Kelionė buvo trumpa ir lengva – pusantros valandos skrydis iki Kopenhagos (spėjau ir su undinėle pasisveikinti), dar dvi valandos traukiniu per Öresund sąsiaurį ir autobusu iki miestelio. Traukinio ir autobuso bilietą nusipirkau Kopenhagos oro uoste, viskas buvo labai paprasta ir aišku. Pirmąją dieną įsikūriau naujuose namuose (šalia – nuostabi gamta), susipažinau su savo kaimynais-kolegomis iš kitų Europos šalių (turime atskirus kambarius, bet dalinamės didelę jaukią virtuvę) ir pradėjau pažintį su Švedija. Po pirmos savaitės miestelyje išvykau į Stokholmą, ten vyko savanorių mokymai, na o po jų prasidėjo tikrasis veiksmas.

Be visų retesnių dalykų, kurie vyksta ir kuriuose tenka dalyvauti, turiu kassavaitinių užsiėmimų tvarkaraštį. Beveik kiekvieną rytą darbai prasideda dešimtą valandą biure. Jei nėra itin svarbių užduočių ir nereikia ruoštis kokiems nors ypatingiems renginiams, kuriu planus vasarai muzikos mokykloje (tai – mano svarbiausia užduotis; būsiu atsakinga už susitikimus su vaikais) ir stengiuosi šiek tiek laiko skirti švedų kalbai. Nors niekada anksčiau jos nesimokiau ir Skandinavijoje, žinoma, išsiversti galima tik su anglų kalbos žiniomis, nusprendžiau išnaudoti progą pramokti dar vienos užsienio kalbos, juolab kad dauguma pabėgėlių dažniau kalba švediškai negu angliškai (atsakingos institucijos puikiai rūpinasi švedų kalbos mokymu). Viena unikaliausių mano patirčių pradžioje buvo ta, kad kartais nesant bendros kalbos, reikėjo bendrauti, sutarti, išreikšti mintis žvilgsniu, rankos mostu, ženklais, šypsena. Dabar vis dažniau išdrįstu bandyti kalbėti švediškai.

Pirmadienių popietės būna be galo įdomios – su savanore iš Italijos einame į pabėgėlių centrą, ten kartu su vyresnio amžiaus dama švede padedame vaikams ruošti namų darbus. Atvykusių kitataučių vaikai ypatingai imlūs, jie švedų kalbos išmoksta be didesnių pastangų, todėl ir su mumis kalba švediškai (dar viena paspirtis mokytis). Kartu skaitome, rašome, darome matematikos namų darbus. Antradieniais mes, savanorių grupė, organizuojame užsiėmimus kultūros klube, į kurį kviečiame visus: tiek pabėgėlius, tiek švedus. Kiekvieną savaitę dalinamės žiniomis apie skirtingas šalis, kultūras ir kalbas. Galiu pasidžiaugti, kad jau pasakojau apie Lietuvą ir mano pasiruošimas buvo labai teigiamai įvertintas. Antradieniais dargi pradėjau lankyti neformalias švedų kalbos pamokas, kurių metu stengiamasi lavinti kalbinius atvykėlių įgūdžius. Mokytojų vaidmens imasi keletas labai malonių pensinio amžiaus švedų. Trečiadieniais su keletu savanorių dviračiais miname į kitą pabėgėlių centrą, kuriame gyvena be tėvų į šalį atvykę berniukai. Neseniai pastato rūsyje jie patys įrengė muzikos studiją, taigi grojame instrumentais, dainuojame, įrašinėjame ir kuriame dainas. Būna linksma ir smagu, be to, šis užsiėmimas pritraukia ne tik centre gyvenančius paauglius. Muzika, kaip ir sportas, kurio čia labai daug, ypatingai vienija. Ketvirtadieniai – bene labiausiai užimtos dienos. Rytais mes, savanorių iš užsienio grupelė, susitinkame su  socialiniais mentoriais švedais, kurie pasakoja apie savo šalį ir atsako į mūsų klausimus. Kartais einame ar važiuojame į trumpas ekskursijas po apylinkes. Iškart po pietų prasideda susitikimai, kuriuose visi, organizacijos darbuotojai ir savanoriai, aptariame nuveiktus darbus ir artimiausios ateities planus, ką reikia keisti, tobulinti. Taip pat išsidaliname užduotis, darbus, išsakome nuomones ir idėjas. Galiausiai vakare laukia sporto salė, į kurią dviems valandoms susirenka ir suaugę, ir maži. Savanoriams tenka atsakomybė prižiūrėti per galvas besiverčiančius vaikus ir juos užimti, kol suaugusieji kitoje salės pusėje žaidžia tinklinį. Būtent sporto salėje išmokau pirmuosius žodžius švediškai – „palauk“, „sustok“, „pasupk“, „atsiprašau“ ir panašiai. Penktadienio darbai prasideda vėliau nei kitomis dienomis. Po pietų organizuojame moterų grupės susitikimus, į kuriuos susirenka labai daug pabėgėlių moterų ir mergaičių. Šokame, sportuojame, bendraujame, retsykiais važiuojame į netoliese esantį žirgyną, rengiame piknikus, į kuriuos visos moterys atsineša namuose gamintų skanumynų. Taip diena veja dieną ir ateina savaitgalis.

Nuostabus jausmas kad ir mažais darbais prisidėti prie nuo karo ir kitų negandų pabėgusių žmonių gerbūvio, matyti juos besišypsančius, žinoti, kad jie saugūs ir kad maži vaikai turi galimybę čia užaugti laimingais žmonėmis. Tai mane pačią daro laimingesnę. Džiaugiuosi, kad sutinku labai skirtingų, bet labai gerų iš viso pasaulio atvykusių žmonių. Jei kas paklaustų, ar buvo verta tapti savanore ir atvažiuoti čia, be jokios abejonės pasakyčiau, kad taip. Tereikia ryžto, noro, trupučio sėkmės, na ir užsienio kalbos žinių. 😉